Dilgėlinė (lot. urticaria) vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu paveikia apie 20% žmonijos. Dilgėlinę gali sukelti įvairios medžiagos ar net situacijos, tačiau ir vienu ir kitu atveju dilgėlinė prasideda odos niežėjimu, kuris vėliau virsta į odos paburkimus, primenančius odos nudilginimą (1 pav.). Dilgėlinės niežulys gali būti lengvas arba sunkus, tačiau kasymasis, alkoholinio vartojimas, sportas bei emocinis stresas gali niežėjimą sustiprinti. Be to, dilgėlinė yra dažnai maišoma ir su kitomis dermatologinėmis ligomis (pvz. atopiniu dermatitu, kontaktiniu dermatitu, vabzdžių įkandimais), kurios savo simptomais yra panašios ir tik patyręs gydytojas gali pastebėti skirtumus tarp jų (2, 3 pav.).
1 pav.: Dilgėlinės požymiai
|
2 pav.: Dilgėlinė sukelta vaistų
|
3 pav.: Po skruzdžių įkandimo
|
|
|
|
Dilgėlinės simptomai
Dilgėlinės simptomai gali trukti nuo kelių minučių, mėnesių ar net metų. Nors jos simptomai panašūs į kai kurių vabzdžių įkandimus, dilgėlinę galima atskirti keliais būdais. Dažniausiai pasitaikantys dilgėlinės požymiai yra šie:
- Dilgėlinės paburkimai gali atsirasti bet kurioje kūno srityje; gali keisti formą, judėti, išnyksta ir vėl per trumpą laiką pasirodyti.
- Pagal iškilimus: dilgėlinė paprastai pasireiškia raudonos arba odos spalvos paburkimais su aiškiais kraštais, kurie paprastai staiga atsiranda ir lygiai taip pat greitai praeina.
- Paspaudus raudoną dilgėlinės paburkimą per jo centrą, šis pabąla (toks procesas vadinamas „pabalimu“).
Visi šie požymiai rodo, kad reikalinga profesionali situacijos analizė, o galbūt ir alergijos tyrimai.
Dilgėlinė vaikui dažniausiai atsiranda dėl įvairių virusinių infekcijų ar maisto
netoleravimo ir tuomet, kai virusas įveikiamas, ši liga praeina, todėl dilgėlinės
bėrimas labiau būdingas suaugusiesiems.
Dilgėlinė gali būti dviejų tipų - trumpalaikė (ūmi) ir ilgalaikė (lėtinė). Nei viena jų paprastai nėra pavojinga gyvybei, tačiau atsiradus paburkimams gerklėje ar bet kokiems kitiems simptomams, ribojantiems kvėpavimą, reikalinga skubi medicininė pagalba. Kadangi dilgėlinė vaikui gali pasireikšti lygiai taip pat kaip ir suaugusiajam, itin svarbu stebėti, ar dilgėlinės bėrimas neatsiranda minėtose pavojingose vietose.
Lėtinė dilgėlinė atsiranda kone kasdien, išlieka daugiau nei šešias savaites ir paprastai pasižymi niežuliu. Kiekvienas dilgėlinės paburkimas atskirai trunka mažiau nei 24 valandas. Jie nei pamėlynuoja, nei palieka randų.
Jei dilgėlinė trunka daugiau nei mėnesį, arba jei ji laikui bėgant kartojasi, reikia apsilankyti pas gydytoją alergologą, kuris įvertintų ligos istoriją bei fiziškai apžiūrėtų dilgėlinės paburkimus. Kad išaiškinti simptomų priežastis, kartais daromi odos lopo ar provokaciniai mėginiai.
Tam, kad sumažinti ar pašalinti dilgėlinės simptomus, taikomi įvairūs metodai - nuo šaltų kompresų, kad mažiau niežėtų, iki antihistamininių ar kitų vaistų, kurie gali keisti imuninę sistemą.
Vis tik, ar tai dilgėlinė ar angioneurozinė edema?
Angioneurozinė edema - tai paodiniai patinimai, kurie gali būti klaidingai diagnozuojami, maišomi su dilgėline. Angioneurozinė edema (4, 5 pav.) gali pasireikšti dėl alerginių reakcijų, vaistų ar kai kurių fermentų paveldimo trūkumo organizme. Simptomai, susiję su angioneurozinė edema:
- Akių srities ar burnos patinimai.
- Rankų, kojų ar gerklės patinimai.
- Pasunkėjęs kvėpavimas, skrandžio spazmai.
4 pav.: Angioneurozinės edemos požymiai
|
5 pav.: Angioneurozinės edemos požymiai
|
|
|
|
|
Alergologai diagnozuoja ir gydo tiek dilgėlinę, tiek angioneurozinę edemą. Tad turintiems įtarimų, išsiaiškinti realią situaciją leis alergologo konsultacija ir alerginiai tyrimai.
Dilgėlinės diagnostika
Kai kuriais atvejais dilgėlinės sukėlėjai būna gana akivaizdūs - simptomai pasireiškia iškart arba labai greitai suvalgius žemės riešutų ar krevečių. Kiti atvejai reikalauja glaudesnio paciento ir specialisto bendradarbiavimo bandant surasti priežastį, kurių gali būti daug ir įvairių. Tačiau tam tikrais atvejais dilgėlinės priežastys lieka neaiškios.
Jei dilgėlinė pasireiškia epizodiškai, bet įtariate alergiją maistui, rekomenduojama atlikti molekulinius alergijos tyrimus bei stebėti, ką valgote. Tai padės išsiaiškinti, ar yra ryšys tarp to, ką valgote, ir pasireiškiančių dilgėlinės simptomų. Tikėtina, kad tuomet dilgėlinės bėrimas sumažės ar net visiškai išnyks. Toks kraujo tyrimas alergijai nustatyti atliekamas pasirinkus Allergomedica programą. Ją galite išbandyti nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos – kraujo mėginys molekuliniams alergijos tyrimams paimamasVilniuje, Kaune ir kituose miestuose.
Tuo tarpu lėtinė dilgėlinė, pasireiškianti ilgiau nei 6 savaites, turi būti įvertinta gydytojo alergologo. Gydytojas kartu su jumis aptars šeimos ligos istoriją, galimas medžiagas, su kuriomis susiduriate namuose ar darbe, sąlytį su naminiais ar kitais gyvūnais, bei tai, kokius vaistus nesenai pradėjote vartoti. Jeigu netyčia vedate mitybos dienoraštį, būtinai
parodykite jį savo alergologui. Tai taip pat leis greičiau suprasti, ar simptomų priežastis yra alerginė dilgėlinė.
Siekiant nustatyti odos paburkimų priežastis, konsultacijų metu gydytojas alergologas gali paskirti odos, kraujo ar net šlapimo tyrimus. Jei kyla įtarimas, jog simptomus sukelia alergija konkrečiam maistui, o jūs alergijos tyrimų dar nebūsite daręsi, specialistas gali paprašyti pasidaryti odos dūrio mėginį ar kraujo tyrimą, siekiant patvirtinti diagnozę. Jei įtarimai pasitvirtina, gydytojas patars vengti to maisto ar produktų, į kurių sudėtį jis įeina. Retais atvejais įtardamas, jog simptomus sukelia alergija maistui, gydytojas alergologas gali rekomenduoti pasidaryti provokacinį maisto testą, kurio metu duodamas tam tikras kiekis įtariamo maisto bei stebima reakcija jo suvalgius. Panašus testas atliekamas ir tuo atveju, jeigu įtariama, jog dilgėlinės priežastis - vaistai, tačiau dėl galimų anafilaksijos reakcijų, kuri pavojinga gyvybei, tokie bandymai turi būti atliekami tik gydytojui prižiūrint, kuris prireikus galėtų suteikti skubią medicininę pagalbą.
Jeigu simptomus sukelia vaskulitas (lot. „uždegimas kraujagyslėse“, 6 pav.), gydytojas alergologas gali nusiųsti jus pas odos specialistą odos biopsijai atlikti.
Dilgėlinės valdymas ir gydymas
Tuomet, kai įtariama dilgėlinė, kaip ją gydyti – vienas pagrindinių klausimų, tačiau visų pirma reikia nustatyti, kodėl atsiranda dilgėlinė alergija. Mokslininkams pavyko nustatyti daugelį (tačiau ne visus) veiksnių, kurie gali sukelti dilgėlinę. Tai apima maistą ir kitas medžiagas, su kuriais susiduriame ar vartojame, pavyzdžiui, vaistai. Be to, dilgėlinę gali sukelti ir kitos ligos. Štai keletas labiausiai paplitusių priežasčių:
- Kai kurie maisto produktai (ypač žemės ir kiti riešutai, kiaušiniai, vėžiagyviai).
- Vaistai, tokie kaip antibiotikai (ypač penicilinas ir sulfonamidas), aspirinas ir ibuprofenas.
- Vabzdžių įgėlimai ar įkandimai.
- Fiziniai dirgikliai, pavyzdžiui, slėgis, šaltis, karštis, fiziniai pratimai ar saulė.
- Lateksas.
- Kraujo perpylimas.
- Bakterinės infekcijos, įskaitant šlapimo takų ir gerklės infekcijas.
- Virusinės infekcijos, įskaitant peršalimą, infekcinę mononukleozę ir hepatitą.
- Gyvūnų pleiskanos.
- Žiedadulkės.
- Kai kurie augalai, pavyzdžiui, nuodingasis ąžuolas ir nuodingoji gebenė.
Dilgėlinei malšinti dažnai rekomenduojami antihistamininiai vaistai, kurių galima įsigyti bet kurioje vaistinėje be recepto. Šie vaistai blokuoja histamino išsiskyrimą odoje, kuris sukelia alergines reakcijas. Dilgėlinės simptomams palengvinti gydytojas alergologas gali rekomenduoti ir dviejų ar trijų antihistamininių vaistų derinį kartu su šaltais kompresais arba balzamais, kurie slopina niežulį, tačiau sunkią epizodinę dilgėlinę gali tekti malšinti ir prednizonu, kortikosteroidiniais vaistais ar imuniniu moduliatoriumi. Tad dilgėlinės gydymas iš esmės priklausys nuo to, kokie dilgėlinės simptomai Jus kamuoja.
Jei tarp įprastų dilgėlinės simptomų pasitaiko lūpų, liežuvio patinimų ar pasunkėjusio kvėpavimo simptomų, tai gali įspėti apie galimą anafilaksijos šoką, sunkią alerginę reakciją, kuri gali baigtis mirtimi. Tokiu atveju gydytojas paskiria epinefrino (adrenalino) autoinjektorių (7, 8 pav.), kurį privalu nešiotis su savimi. Tai vienintelis būdas išvengti rimtų pasekmių. Panaudojus autoinjektorių arba tuo atveju, jeigu jums pasireiškia minėti simptomai ir jūs su savimi neturite autoinjektoriaus, nedelsiant kreipkitės į artimiausią gydymo įstaigą.
6 pav.: Vaskulito sukelta dilgėlinė
|
7 pav.: Epinefrino (adrenalino) autoinjektorius
|
8 pav.: Epinefrino (adrenalino) autoinjektorius
|
|
|
|
Jei dilgėlinės priežastis nustatoma, geriausias gydymas yra priežasties išvengimas arba pašalinimas. Tad jeigu alergenų tyrimai leido nustatyti tikslius šios ligos sukėlėjus, patys galėsite imtis tam tikrų prevencinių veiksmų. Taigi, galimi ir tokie būdai, kaip gydyti dilgėlinę:
- Maisto produktai: nevalgykite maisto produktų, kurie sukelia simptomus.
- Venkite kasymosi, odos dirginimo: nenaudokite intensyvaus muilo ar prausiklio, dažniau maudykitės, nes dažnas maudymasis gali sumažinti niežulį ir kasymąsi (pastarasis pablogina dilgėlinę).
- Venkite prigludusių drabužių: itin prigludę drabužiai trinasi į odą, ją dirgindami, todėl gali skatinti dilgėlinės simptomų sustiprėjimą.
- Tinkama temperatūra: jeigu dilgėlinę sukelia temperatūrų pokyčiai, pavyzdžiui, šaltis, venkite maudymosi šaltame vandenyje ir visada nešiokitės epinefrino autoinjektorių. Venkite kontakto su šaltu oru, o esant šaltajam periodui būdami lauke nosį ir burną pridenkite skarele ar šaliku, renkitės šiltais drabužiais.
- Saulė: dėvėkite apsauginius drabužius, nepraleidžiančius saulės spindulių.
- Vaistai: nedelsdami informuokite gydytoją ar vaistininką, jei įtariate, jog paskirtas vaistas sukelia dilgėlinės simptomus.
Lėtinė dilgėlinė
Dilgėlinės forma, trunkanti ilgiau nei šešias savaites ir galinti tęstis mėnesius ar metus, vadinama lėtine dilgėline. Jei dilgėlinės priežastys nenustatomos net ir po išsamios diagnostikos, tokia būklė vadinama lėtine idiopatine dilgėline („idiopatinė“ reiškia „nežinomas“). Apie puse šių atvejų yra susiję su kai kuriais imuniniais mechanizmais. Lėtinė dilgėlinė taip pat siejama su skydliaukės ligomis, kitomis hormoninėmis problemomis, arba labai retais atvejais, vėžiu (ši teorija paprastai per tam tikrą laiką atmetama).
Fizinė dilgėlinė
Dilgėlinė, turinti fizinę priežastį, pavyzdžiui, atsirandanti dėl karščio, šalčio ar spaudimo, vadinama fizine dilgėline.
Dažni fizinės dilgėlinės sukėlėjai:
- Trynimas ar kasimasis: simptomai atsiranda per keletą minučių toje vietoje, kuri buvo trinama ar kasoma, ir paprastai trunka mažiau nei valandą.
- Slėgis ar spaudimas. Lėtinė slėgio dilgėlinė gali atsirasti praėjus 6-8 valandoms nuo įvykio (diržų ar drabužių nuospaudos) ir pasireikšti raudonu patinimu. Tie patys simptomai gali pasireikšti ir laikytis tose kūno dalyse, kuriose jaučiamas pastovus spaudimas, pavyzdžiui, kojų paduose.
- Kintanti temperatūra. Paprastai šalčio dilgėlinė pasireiškia aukštai temperatūrai pasikeitus į žemą. Jeigu visa kūno temperatūra staiga atvėsta, ši dilgėlinės forma gali būti pavojinga gyvybei, pavyzdžiui, kai paneriama į baseiną.
- Aukšta kūno temperatūra. Cholinerginė (arba šilumos) dilgėlinė pasireiškia kūno temperatūrai staiga pakilus: dėl prakaitavimo, mankštinimosi, karšto dušo ir / ar nerimo padidėjimo.
- Saulės spinduliai. Saulės dilgėlinė gali pasireikšti per kelias minutes po buvimo saulėje.
Kraujagyslių uždegimai (arba vaskulitas), taip pat gali sukelti dilgėlinę. Esant šiai dilgėlinei labiau skauda nei niežti, ant odos gali likti net mėlynės. Jos dažnai trunka ilgiau nei vieną dieną.
Parengta remiantis Alergologijos, Astmos ir Imunologijos Organizacijos duomenimis
