allergomedicaallergomedica

Vaikų alergijos vaistams ypatumai

Vaikų alergijos vaistams ypatumai

Vaistai, vartojami įvairioms ligoms ir būklėms gydyti, be gydomojo poveikio, gali sukelti ir nepageidaujamų reakcijų. Pasaulio sveikatos organizacija nepageidaujamas reakcijas į vaistus rekomenduoja klasifikuoti į 6 tipus:

  • A (angl. Augmented) tipo reakcijos yra nuspėjamos, priklauso nuo dozės ir išsivysto dėl perdozavimo ar farmakologinio vaisto veikimo;
  • B (angl. Bizzare) tipo reakcijos yra nenuspėjamos, nepriklauso nuo vaisto dozės, atsiranda vartojant įprastines, gydymui skirtas dozes, ir gali būti pavojingos gyvybei;
  • C (angl. Chronic) tipo reakcijos yra susijusios su ilgalaikiu vaisto vartojimu;
  • D (angl. Delayed) tipo reakcijos išsivysto po tam tikro laiko nuo vaisto nutraukimo;
  • E (angl. End of use) tipo reakcijos išsivysto dėl vaisto vartojimo nutraukimo;
  • F (angl. Failure) tipo reakcijos – tai nesėkmingas gydymas [1].

Padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus priklauso B tipo reakcijoms ir apibūdinamos kaip nepageidaujamas vaisto ar jo metabolito poveikis, kuris kliniškai primena alergiją. Alergija vaistams vadinamos tik tos reakcijos, kurių imunologinis pasireiškimo mechanizmas (dėl vaistui specifinių antikūnų ar T limfocitų) yra įrodytas. Kol nėra įrodyta alergija vaistui, rekomenduojama vartoti terminą padidėjusio jautrumo reakcijos [2]. Diagnozuoti alergiją gali išsamūs alergenų tyrimai.

Epidemiologijos ypatumai

Vaikams, kaip ir suaugusiems, daugumo epidemiologinių tyrimų nagrinėja A ir B tipo nepageidaujamas reakcijas į vaistus. Daugumoje tyrimų vyrauja A tipo reakcijos, todėl sunku įvertinti tikrąjį padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus paplitimą. Sisteminės apžvalgos duomenimis, 0,4–10,3 proc. (vidutiniškai 2,9 proc.) vaikų vizitų ligoninėse gali būti susiję su nepageidaujamu vaistų poveikiu ir 0,6–16,8 proc. vaikų, gydytų vaistais ligoninėje, gali patirti nepageidaujamą vaistų poveikį [3].

Epidemiologinių duomenų, vertinančių padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus dažnį vaikams, trūksta. Nurodytas padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus paplitimas vaikų grupėje, manoma, yra mažesnis nei tarp suaugusiųjų. Apklausų duomenimis, iki 25 proc. suaugusiųjų nurodo padidėjusį jautrumą vaistams [4]. Apklausus tėvus, apie 10 proc. jų nurodo vaikams įtariamą padidėjusį jautrumą bent vienam vaistui, dažniausiai įtariami beta laktaminiai antibiotikai [5, 6]. Lietuvoje taip pat atliktas tyrimas, kuriame vertintos tėvų nurodomos vaistų alergijos paplitimas [7]. Šiame tyrime 7,4 proc. vaikų nurodytos vaistų sukeltos padidėjusio jautrumo reakcijos, dažniausiai kaip įtariami vaistai taip pat buvo nurodyti beta laktaminiai antibiotikai. Kitų tyrimų duomenimis, padidėjusio jautrumo reakcijų dažnis vaikams gali būti didesnis nei suaugusiesiems: vaikams daugiau nei 50 proc. nepageidaujamų reakcijų į vaistus yra padidėjusio jautrumo reakcijos, o suaugusiesiems apie 35 proc. nepageidaujamų reakcijų į vaistus įtariamos kaip padidėjusio jautrumo reakcijos [8].

Po beta laktaminių antibiotikų, antroje vietoje (kai kurių tyrimų duomenimis – pirmoje vietoje) pagal nurodomą padidėjusio jautrumo reakcijų dažnį yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) [8]. Tikslių epidemiologinių duomenų, vertinančių padidėjusio jautrumo reakcijų į NVNU dažnį vaikų grupėje, trūksta, nes dauguma klinikinių tyrimų nagrinėja paauglius ir suaugusiuosius kartu, trūksta tyrimų, nagrinėjančių jaunesnio amžiaus vaikus [9]. Apklausos duomenimis, padidėjusio jautrumo reakcijas š NVNU nurodomos 0,32 proc. (2 iš 618) vaikų, atopiškiems vaikams nurodomos padidėjusio jautrumo reakcijų į NVNU dažnis – 4 proc. vaikų [10].

Padidėjusio jautrumo reakcijų į bendrojoje anestezijoje vartojamus vaistus dažnis vaikams retesnis nei suaugusiesiems (1 iš 7741 anestezijų), dažnesnis vaikams, turintiems įgimtų malformacijų. Nurodomos vaikams padidėjusio jautrumo reakcijos į miorelaksantus taip pat retesnės (1 iš 80 tūkst. anestezijų). tokia pati tendencija yra ir kalbant apie radiokontrastines medžiagas (0,18–0,45 proc. visų nurodomų padidėjusio jautrumo reakcijų vaikams). Iš chemoterapinių vaistų vaikams dažniausiai nurodomos padidėjusio jautrumo reakcijos į karboplatiną ir asparaginazę. Įsijautrinimo karboplatinai dažnis didėja su gydymo kursų skaičiumi, o padidėjusio jautrumo reakcijų į asparaginazę dažnis priklauso nuo vartojamo asparaginazės preparato, gydymo režimo ir skyrimo būdo [8].

Dauguma tyrimų, nagrinėjančių nurodomas padidėjusio jautrumo reakcijas į vaistus, vertina tik anamnezę ir klinikinį nurodomos padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus pasireiškimą, bet nevertina išsivystymo mechanizmo. Vadinasi, populiaciniai ir pacientų nurodomos vaistų alergijos tyrimai pervertina padidėjusio jautrumo reakcijų ir alergijos vaistams dažnį. Klinikinėje praktikoje dauguma pacientų, patyrusių tam tikrą reakciją, susijusią su vaistų vartojimu, įvardijami kaip alergiški vaistams neatlikus jokio tolesnio ištyrimo [6]. Tai lemia alergijos vaistams ir padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus hiperdiagnostiką, todėl skiriami alernatyvūs vaistai, kurie gali būti mažiau efektyvūs, brangesni, toksiškesni. Visa tai padidina sergamumą, mirštamumą ir gydymo išlaidas [11].

Atlikus pilną alergologinį ištyrimą, alergija vaistams patvirtinama tik mažai daliai vaikų, vidutiniškai apie 10 proc. [5, 6, 8, 12]. Pavyzdžiui, Portugalijoje atliktame tyrime iš 60 vaikų, kuriems nurodytos padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus, alergija vaistams buvo patvirtinta tik 3 vaikams [6]. Iš 1431 vaiko, tirto dėl buvusių padidėjusio jautrumo reakcijų į beta laktaminius antibiotikus, įsijautrinimas beta laktaminiams antibiotikams buvo patvirtintas 227 (15,9 proc.) vaikams, dažniau tiems, kuriems buvo nurodytos greitojo, o ne lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijos (p>0,001) [13]. Kitame tyrime iš 783 vaikų 7,92 proc. patvirtintas įsijautrinimas beta laktaminiams antibiotikams, didesnei daliai vaikų buvo nurodomos lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijos [14]. Vaikams, sergantiems cistine fibroze, alergija beta laktaminiams antibiotikams patvirtinama dažniau (47,3 proc. vaikų, kuriems nurodytos padidėjusio jautrumo reakcijos). Manoma, kad tam turėjo reikšmės ir griežta pacientų atranka į tyrimą [15].

Panašūs rezultatai gaunami ir po alergologinio ištyrimo su kitais vaistais. Daugumai vaikų nurodomos padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus nėra dėl alergijos. Pavyzdžiui, alergija ne beta laktaminiams antibiotikams patvirtinta tik 4,7 proc. vaikų [16], įsijautrinimas aspirinui astma sergantiems vaikams patvirtintas rečiau nei suaugusiesiems (atitinkamai 5 proc. (0–14 proc.) vaikų ir 21 proc. (14–29 proc.) suaugusiųjų) [17]. Tiriant vaikus, kuriems nurodytos padidėjusio jautrumo reakcijos į vieną NVNU, iš 36 vaikų įsijautrinimas patvirtintas 5 (14 proc.), nurodžiusiems reakciją į kelis NVNU – 8 iš 18 (44 proc.) vaikų [18]. Vadinasi, jei nėra kontraindikacijų, visiems vaikams, patyrusiems padidėjusio jautrumo reakcijas į vaistus, rekomenduojamas alergologinis ištyrimas. Specialistų konsultacijos ir alerginiai tyrimai suteikia galimybę išsamiai išanalizuoti konkretaus paciento situaciją ir tuomet imtis tolimesnių veiksmų.

Padidėjusių jautrumo reakcijų į vaistus klinikinio pasireiškimo ypatumai

Vaikams padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus gali pasireikšti labai įvairiai, nuo makulopapulio bėrimo ir uždelsto pasireiškimo dilgėlinės iki gyvybei pavojingų reakcijų, tokių kaip anafilaksija ir sunkių odos reakcijų. Pagal klinikinį pasireiškimą padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus klasifikuojamos į greitojo ir lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijas. Greitojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus dažniausiai pasireiškia per pirmąją valandą nuo vaisto vartojimo, šių reakcijų tikėtinas išsivystymo mechanizmas yra dėl imunoglobulino E (IgE). Lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijos pasireiškia vėliau nei po 1 val. nuo vaisto vartojimo, gali būti po kelių dienų nuo vaisto vartojimo pradžios, išsivystymo mechanizme dalyvauja specifiniai T limfocitai. Tam tikri veiksniai, pavyzdžiui, vartojimo būdas, vaisto metabolitai, kofaktoriai, kiti kartu vartojami vaistai, gali pagreitinti arba palėtinti padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus išsivystymą. Padidėjusio jautrumo reakcijų pasireiškimo laikas yra svarbus planuojant alergologinį ištyrimą [2]. Galimas greitojo ir lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus klinikinis pasireiškimas nurodytas 1 lentelėje.

Greitojo ir lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus simptomai
*Dažniausia ne pavieniai, o pasireiškiantys su kitais simptomais.

Nuo paciento amžiaus priklauso rizikos veiksniai padidėjusio jautrumo reakcijoms išsivystyti, gretutinės ligos ir padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus diferencinė diagnostika. Manoma, kad jaunesni vaikai, palyginti su vyresniais, turi didesnę riziką padidėjusio jautrumo reakcijai į vaistus išsivystyti. Rizika didėja didėjant vartojamų vaistų skaičiui ir skiriant vaistus ne pagal jų indikacijas. Nors suaugusiesiems moteriškoji lytis nurodoma kaip rizikos veiksnys padidėjusio jautrumo reakcijoms į vaistus išsivystyti, tarp vaikų tokių tendencijų nenustatyta [8].

Infekcinės ligos, kurios labai dažnos vaikams, yra padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus rizikos veiksnys. Jos svarbios diferencinėje diagnostikoje, nes infekcijų sukelti bėrimai gali imponuoti padidėjusio jautrumo reakciją į vaistus. Be to, infekcija gali veikti ir kaip kofaktorius padidėjusio jautrumo reakcijoms į vaistus išsivystyti. Virusinės ir bakterinės infekcijos, pasireiškiančios egzantemomis, daug dažnesnės jaunesniems vaikams. Žinoma, kad sergančius Epsteino-Barr sukelta infekcine mononukleoze, gydant aminopenicilinais, gali išsivystyti egzantema. 6 tipo žmogaus herpes virusas (HHV 6) gali veikti kaip kofaktorius reakcijoje į vaistus su eozinofilija ir sisteminiais simptomais (DRESS sindromas) [8], be to, HHV 6 viruso infekcija yra susijusi su sunkesniu padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus pasireiškimu [19]. Padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus dažniau pasireiškia sergant citomegalo viruso (CMV) ar žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) infekcija [8]. Sergantiems ŽIV ir AIDS dažniau išsivysto įsijautrinimas sulfanilamidams [20]. Kaip rodo klinikiniai tyrimai, dauguma odos bėrimų, pasireiškiančių gydant beta laktaminiais antibiotikais, yra sukeltos infekcijos, bet ne paties vaisto [8].
Klinikinis padidėjusio jautrumo reakcijos pasireiškimas gali turėti reikšmės diagnostikoje. Didesnė tikimybė, kad vaikų alergija beta laktaminiams antibiotikams bus patvirtinta, kai pasireiškė greitojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus, taip pat dažniau patvirtinama, kai pasireiškė anafilaksija, seruminė liga, sunkios odos reakcijos nei dilgėlinė ar makulopapulinė egzantema [13, 14]. Pasireiškus makulopapulinei egzantemai, alergija vaistams patvirtinama gerokai rečiau nei suaugusiesiems (atitinkamai 3,1 proc. ir 12,8 proc.) [21]. Visgi, kiekvieno asmens situacija yra savita, todėl pastebėjus bet kokius galimai vaistų sukeltus simptomus, būtini alergijos tyrimai vaikams.

Padidėjusio jautrumo reakcijos į NVNU dažniausia pasireiškia odos ir kvėpavimo takų sistemos simptomais. Vaikams būdinga, kad padidėjęs jautrumas NVNU pasireiškia kaip izoliuota veido ir periorbitalinė edema. Žinoma, kad suaugusiesiems NVNU gali paūminti lėtinės dilgėlinės simptomus, tačiau vaikams tokių duomenų trūksta [8]. Pagal EAACI / GA2LEN / HANNA klasifikaciją [22], padidėjusio jautrumo reakcijas į NVNU skirstomos į 5 tipus:

  • NVNU paūminta odos liga;
  • NVNU paūminta kvėpavimo takų liga;
  • NVNU sukelta dilgėlinė / angioedema;
  • vieno NVNU sukelta dilgėlinė / angioedema ir / ar anafilaksija;
  • vieno NVNU sukeltos lėtojo tipo reakcijos.

Daugumai vaikų, patyrusių padidėjusio jautrumo reakcijas į NVNU, tokia klasifikacija tinka, tačiau kai kurių vaikų negalima priskirti nė vienai kategorijai [23]. Todėl vaikams siūloma naudoti atskirą padidėjusio jautrumo reakcijų į NVNU klasifikaciją [24]:

  • nealerginis padidėjęs jautrumas NVNU pasireiškia kaip dilgėlinė, angioedema, dusulys, rinitas, konjunktyvitas, anafilaksija, dažniausia kaip greitojo tipo reakcija (per kelias valandas nuo vaisto vartojimo). Šioms reakcijoms išsivystyti didelę įtaką daro rizikos veiksniai (dilgėlinė, atopija, alerginis rinokonjunktyvitas, jaunas amžius, kai pirmą kartą pasireiškė padidėjusio jautrumo reakcijos į NVNU), taip pat dažnos kryžminės reakcijos tarp NVNU. Šio tipo padidėjusio jautrumo reakcijos į NVNU išsivysto dėl COX-1 slopinimo;
  • vieno NVNU sukelta dilgėlinė / angioedema ar anafilaksija, kuri išsivysto greitai (<1 val. nuo vaisto vartojimo). Rizikos veiksnių įtaka reakcijai išsivystyti nežinoma. Kryžminės reakcijos tarp NVNU nepasireiškia. Manoma, kad šios reakcijos išsivystymo mechanizme dalyvauja specifiniai IgE;
  • vieno NVNU sukeltos lėtojo tipo reakcijos gali pasireikšti įvairiais simptomais (fiksuotu medikamentiniu bėrimu, Stevenso-Johnsono sindromu / toksine epidermio nekrolize, nefritu). Jos dažniausia pasireiškia praėjus daugiau nei 24 val. nuo vaisto vartojimo, nebūna kryžminių reakcijų su kitaip NVNU ir , manoma, jas sukelia T limfocitai.

Vaikų alergijos vaistams diagnostikos ypatumai

Alergologinis ištyrimas dėl buvusių padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus vaikams, kaip ir suaugusiesiems, rekomenduojamas po 1–6 mėnesio nuo buvusios reakcijos. Diagnostikos metodai taip pat yra tokie patys kaip suaugusiųjų, t. y. Anamnezė, odos mėginiai, laboratoriniai tyrimai (jei jie validuoti ir yra galimybė atlikti konkrečiam vaistui) bei provokaciniai mėginiai [8]. Bendrų protokolų tiriant dėl padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus vaikams nėra [25]. Alergologinis ištyrimas visada turi būti pradedamas nuo išsamios anamnezės. Skirtingai nuo suaugusiųjų, anamnezė dažniausia renkama iš tėvų / globėjų, o ne iš padidėjusio jautrumo reakciją patyrusio asmens, todėl anamnezė gali būti ne visai tiksli ar perdėta. Nuotraukos, kuriose matyti buvę bėrimai ar bėrimus (ar kitus simptomus padidėjusio jautrumo reakcijos metu) mačiusio gydytojo aprašymas ar išrašas yra labai naudingi [8].

Odos mėginiai apima odos dūrio (ODM), įodinius ir odos lopo mėginius (OLM). Odos mėginiai laikomi saugūs vaikams, sisteminių reakcijų rizika maža (0,3–1,2 proc.), mirčių tarp vaikų, atliekant odos mėginius, neaprašyta. Tiesa, odos mėginiai, ypač įodiniai, yra skausmingi ir daugumos, ypač jaunesnių vaikų, prastai toleruojami. Be to, vaikų oda yra plonesnė ne suaugusiųjų, todėl odos dirgikliai lengviau pereina per odą, galimos nespecifinės iritacinės reakcijos. Tikrąją odos mėginių vertę vaikams įvertinti sunku, nes trūksta klinikinių tyrimų duomenų. Dėl visų šių priežasčių rekomenduojama rečiau atlikti įodinius mėginius vaikams, tiriamiems dėl padidėjusio jautrumo reakcijų [8]. Odos mėginiai vaikams yra jautresni tiriant dėl greitojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijų, todėl, patyrusiems greitojo tipo padidėjusio jautrumo reakciją, turėtų būti atliekami. Atliekant odos mėginius, rekomenduojama tas pačias vaistų koncentracijas kaip ir suaugusiesiems [8, 26]. Tiriant dėl lėtojo tipo reakcijų, jų jautrumas yra mažesnis [8, 12, 27, 28]. OLM rekomenduojama naudoti tiriant dėl lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijų į NVNU ir vaistus nuo traukulių. Tiesa, reikia atlikti daugiau klinikinių tyrimų, vertinančių jų diagnostinę vertę [8]. Neigiami odos mėginiai neatmeta alergijos vaistams galimybės, todėl ištyrimą reikia tęsti ir atlikti provokacinius mėginius [8].

Laboratoriniai tyrimai vaikų vaistų alergijai diagnozuoti naudojami taip pat kaip suaugusiesiems. Dažniausia atliekami ir prieinamiausi yra specifiniai IgE, daugiausia beta laktaminiams antibiotikams. Įvykus sunkioms anafilaksinėms reakcijoms dėl beta laktaminių antibiotikų ar miorelaksantų vartojimo, kai kurie autoriai, prieš atliekant odos mėginius su vaistais, pirmiausia rekomenduoja įvertinti specifinius IgE įtariamiems ir su jais kryžmiškai reaguojančiais vaistais. Kiti tyrimai (bazofilų aktyvacijos testas, limfocitų transformacijos testas, ELISPOT) dažniau naudojami suaugusiesiems, moksliniuose tyrimuose ir jų diagnostinė vertė nėra įvertinta [8, 29].

Provokaciniai mėginiai su vaistais (pvz., beta laktaminiais antibiotikais, NVNU) vaikams, patyrusiems padidėjusio jautrumo reakcijas, yra svarbiausi, nes dažnai įsijautrinimas vaistui kitu būdu negali būti atmestas. Provokacinių mėginių tikslas – patvirtinti arba paneigti įsijautrinimą vaistui arba padėti parinkti saugų alternatyvų vaistą, jei įsijautrinimas tam tikram vaistui yra patvirtinamas. Provokacinių mėginių su vaistais indikacijos ir kontraindikacijos vaikams tokios pat kaip ir suaugusiems [30]. Ne viena provokacinių mėginių su vaistais schema yra siūloma vaikams, tačiau dėl optimalaus provokacinio mėginio protokolo vis dar diskutuojama. Kiekvienam vaikui reikia paskaičiuoti terapinę vienkartinę ir dienos dozę pagal vaiko amžių ir / ar svorį. Dažniausia rekomenduojama pradėti nuo 1/10 vaisto dozės ir tęsti skiriant pusę ir pilną dozę. Kai anamnezėje buvo sunkios padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus, rekomenduojama pradėti nuo mažesnės maksimalios terapinės dozės dalies (1:10 000–1:1 000). Provokacinio mėginio metu suminė dozė neturėtų viršyti vaisto dienos dozės. Intervalai tarp vaisto dozių priklauso nuo buvusios padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistą ir vaisto, su kuriuo atliekamas provokacinis mėginys. Yra naudojami įvairūs laiko intervalai (nuo 20 min. iki 1 savaitės) tarp didėjančių vaisto dozių. Pavyzdžiui, tiriant dėl greitojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijų, tinkamiausias intervalas nuo 30 min. iki 2 val., o lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijoms reikalingi ilgesni intervalai [8]. Manoma, kad užtenka vienos terapinės dozės įsijautrinimui patvirtinti ar paneigti. Tiesa, kai kurie autoriai, siekdami sumažinti galimą padidėjusių jautrumo reakcijų riziką ateityje ir padidinti provokacinio mėginio jautrumą, ypač tiriant dėl lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijų, rekomenduoja vaistą terapinėmis dozėmis skirti ilgiau – 3, 5 ar 7 diena [8, 31, 32]. Provokacinių mėginių su vaistais neigiama prognostinė vertė vaikams, kaip suaugusiesiems, yra gera [8, 33]. Klinikinių tyrimų duomenimis, provokaciniai mėginiai atlikti, kai padidėjusio jautrumo reakcija pasireiškė kaip nesunki makulopapulinė egzantema ar vėlyva dilgėlinė, nebuvo susiję su sunkiomis reakcijomis mėginio metu [34]. vertinant procedūros skausmingumą, menką mėginių jautrumą, tiriant dėl nesunkių lėtojo tipo reakcijų (pacientus reakcijos metu turėtų apžiūrėti gydytojas, kuris patvirtintų, kad reakcija nėra sunki), siūloma, kad iš karto atlikti provokacinį mėginį, prižiūrint kvalifikuotam gydytojui alergologui ir klinikiniam imunologui ligoninėje [8].

Tiriant vaiką, patyrusį greitojo tipo padidėjusio jautrumo reakciją į vaistus, rekomenduojama laikytis tokio paties protokolo kaip ir suaugusiesiems [2]. Tiriant dėl lėtojo tipo padidėjusio jautrumo reakcijų į vaistus, rekomenduojama tirti pagal protokolą, pavaizduotą [8].

Apibendrinimas

Dešimtadalis tėvų savo vaikui nurodo įtariamą padidėjusio jautrumo reakciją į bent vieną vaistą. Dažniausia įtariami vaistai yra beta laktaminiai antibiotikai ir NVNU. Padidėjusio jautrumo reakcijos į vaistus vaikams dažniausiai pasireiškia odos simptomais, iš kurių dažniausi yra makulopapulinė egzantema ir vėlyva dilgėlinė. Tačiau šie simptomai vaikams dažnai yra susiję su virusinėmis infekcijomis. Populiaciniuose tyrimuose ir pacientų tėvų / globėjų nurodytoje vaistų alergijoje vyrauja vaistų alergijos vaikams hiperdiagnostika. Atlikus pilną alergologinį ištyrimą, alergija vaistams patvirtinama tik apie dešimtadaliui vaikų, kuriems nurodytos padidėjusio jautrumo reakcijos. Todėl vaikui įtarus padidėjusio jautrumo reakciją į vaistą, rekomenduojama tiksliai aprašyti buvusią reakciją. Jei yra galimybė, reikėtų padaryti bėrimų nuotrauką ir siųsti pacientą gydytojui alergologui ir klinikiniam imunologui, kuris, atlikęs alergologinį ištyrimą, patvirtintų ar paneigtų reakciją į vaistą ar, jei reikia, parinktų saugų alternatyvų vaistą. Tad šiuo atveju svarbu tiksliai išsiaiškinti, kodėl atsiranda padidėjusio jautrumo reakcija į vaistus.

Straipsnis išspausdintas žurnale „Alergija. Astma, Imunologija“ Nr. 1 (8), 2017
Straipsnio autoriai: Gyd. Neringa Stirbienė
Vilniaus universiteto Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centras

 

Literatūra:

  1. Edwards IR, Aronson JK. Adverse drug reactions: definitions, diagnosis and management. Lancet 2000; 356(9237): 1255-1259.
  2. Demoly P, Adkinson NF, Brockow K, Castells M, Chiriac AM ir kt. International Consensus on drug allergy. Allergy 2014; 69: 420-437.
  3. Smyth RM, Gargon E, Kirkham J, et al. Adverse drug reactions in children – a systematic review. PloS One 2012; 7(3): e24061.
  4. Lee CE, Zembower TR, Fotis MA, et al. The incidence of antimicrobial allergies in hospitalized patients: implications regarding prescribing patterns and emerging bacterial resistence. Arch Intern Med 2000; 160(18): 2819-2822.
  5. Erkocoglu M, Kaya A, Civelek E, et al. Prevalence of confirmed immediate type drug hypersensitivity reactions among school children. Pediatr Allergy Immunol 2013; 24: 160-167.
  6. Gomes ER, Froncesa J, Araujo L, Demoly P. Drug allergy claims in children: from self-reporting to confirmed diagnosis. Clin Exp Allergy 2008; 38: 191 – 198.
  7. Kvedarienė V, Rudzevičienė O, Būtienė I, Šitkauskienė B, Buterlevičiūtė N ir kt. Padidėjusio vaikų jautrumo vaistams paplitimas Lietuvoje. Vaikų pulmonologija ir alergologija 2012; 15(2): 14-21.
  8. Gomes ER, Brockow K, Kuyucu E, et al. Drug hypersensitivity in children: report from the pediatrictask force of the EAACI Drug Allergy Interest Group Allergy 2016; 71: 149-161.
  9. Blanca-Lopez N, Cornejo-Garsia JA, Plaza-Seron MC, et al. Hypersensitivity to nonsteroidal anti-inflammatory drugs in children and adolescents: Cross-intolerance reactions. J Investig Allergol Clin Immunol 2015; 25(4): 259-269.
  10. Capriles-Behrens E, Caplin J, Sanchez-Borges M. NSAID facial angioedema in a selected pediatric atopic population. J Investig Allergol Clin Immunol 2000; 10: 277-279.
  11. Satta G, Hill V, Lanzman M, Balakrishnan. B-lactam allergy: clinical implication and cost. Clin Mol Allergy 2013; 11: 2.
  12. Caubet CJ, Kaiser L, Lemaitre B, et al. The role of penicillin in bening skin rashes in childhood: a prospective study based on drug rechallenge. J Allergy Clin Immunol 2011; 127: 218–22.
  13. Ponvert C, Perrin Y, Bados-Albiero A, et al. Allergy to betalactam antibiotics in children: results of a 20-year study based on clinical history, skin and challenge tests. Pediatr Allergy Immunol 2011; 22: 411-8.
  14. Zambonino MA, Corzo JS, Munoz C, et al. Diagnostic evaluation of hypersensitivity reactions to beta-lactam antibiotics in a large population of children. Pediatr Allergy Immunol 2014; 25: 80-87.
  15. Matar R, Le Boureois M, Scheinmann P, de Blic J, Ponvert C. Beta-lactam hypersensitivity in children with cystic fibrosis: a study in a specialized pediatric centre for cystic fibrosis and drug allergy. Pediatr Allergy Immunol 2014; 25: 88-93.
  16. Guvenir H, Misirlioglu ED, Capanoglu M, Vezir E, Tiyran M ir kt. Proven non-β-lactam antibiotic allergy in children. Int Arch Allergy Immunol 2016; 169: 45-50.
  17. Jenkins C, Costello J, Hodge L. Systematic review of prevalence of aspirin induced asthma and its implications for clinical practise. BMJ 2004; 328: 434.
  18. Yilmas O, Ertoy Karagol IH, Bakirtas A, Topal E, Celik GE ir kt. Challenge-proven nonsteroidal anti-inflammatory drug hypersensitivity in children. Allergy 2013; 68: 1555-1561.
  19. Ahluwalia J, Abuabara K, Perman MJ, Yan AC. Human herpesvirus 6 involvement in paediatric drug hypersensitivity syndrome Br J Dermatology 2015; 172(4): 1090-1095.
  20. Kuyucu S, Mori F, Atanaskovic-Markovic M, Caubet JC, Terreehorst I ir kt. Hypersensitivity reactions to non-betalactam antibiotics in children: An extensive review. Pediatr Allergy Immunol 2014; 25: 534-543.
  21. Chiriac AM, Demoly P. Drug provocation test: up-date and novel approaches. Allergy, Asthma Clin Immunol 2013; 9: 12.